Viktorija Kalvelytė, 32 m., Kaunas, Lietuva.
Įrašo įšleidimo metu, atstovaudama Lietuvą, Viktorija bėgo Pasaulio kalnų ir bekelės bėgimo čempionate (WMTC 2023 Innsbruck-Stubai) Austrijoje. Viktorijos laukė 86.9 km nuotolio Alpių kalnų trasa, kurioje sukilo 6 500 vertikalių metrų ir tiek pat nusileido. Palyginimui, Viktorija treniravosi ant Smerties kalno Kaune, kuris siekia 200 m. Taigi, vien tam, kad surinktų 2 000 vertikalių metrų, užbėgti reikia 49 kartus!
Vaikystėje, kaip sako pati, Viktorija buvo eilinis kiemo vaikas. Ankstyvoje jaunystėje, visai nesportavo, taigi 2015 m. ji mažai ką žinojo apie bėgimą. Viktorija bėgiodavo po 2 km. ir didžiavosi savimi, pirmą kartą išdrįsusi stoti prie starto linijos Kalėdiniame bėgime. Tądien bėgo visus 6 km.! Viktorija pasakoja, kad šis pirmas varžybų patyrimas, tas laisvės pojūtis, tapo tikru atradimu ir dideliu stimulu svajoti!
“Nereikia stebėtis, kad vos ne vos įveikusi, TRI-FUN jaučiausi apgailėtinai, nesupratau kur aš čia atsidūriau ir kaip tai žmonėms gali patikt! Tačiau tuo pačiu man tai tapo iššūkių – nesąmonė, kad aš negaliu!“
O svajoti Viktorija moka! Ir nors girdėdavo kritiką: “Ką tu žalia varna pretenduoji į begimo meką?!” - Viktorija užsibrėžė tikslą, pasiruošė su bėgimo treniruočių programėle ir 2017 m. bėgo įžymiajame Londono maratone. 2018 m. sekė maratonas Barselonoje, kuriame jau turėjo siekį bėgti greičiau nei per 4 val., o nubėgo per 3:40 val.
Tais pačiais, 2018 m. smalsumo vedama, Viktorija atsidūrė Veisiejuose, Lietuvos Triatlono Taurė varžybose. Kai kalbamės, Viktorija lyg būtų vakar patyrus, grįžta ir jaučia tą pirmąjį TRI-FUN (triatlono nuotolis, kuriame paeiliui, be pertraukos, plaukiama ežere 200 m., važiuojama dviračiu 10 km. ir bėgama 2.5 km) kartą. Viktorija pasakoja: „Iki Veisiejų starto nežinojau, kas yra baseinas ir prieš varžybas tiesiog nuėjau varlyte praplaukti Lampėdžių karjere. Nereikia stebėtis, kad vos ne vos įveikusi, protu atrodo, tokią neilgą distanciją, jaučiausi apgailėtinai, nesupratau kur aš čia atsidūriau ir kaip tai žmonėms gali patikt! Tačiau tuo pačiu man tai tapo iššūkiu – nesąmonė, kad aš negaliu! Ir po šių varžybų aš užsirašiau į plaukimo treniruotes baseine ir pradėjau nuo burbulų pūtimo po vandeniu.“
„Ar kirsdama finišo liniją turi su kuo pasidžiaugti?" Man svarbu būti kolektyvo dalimi. Manau, socialinis ratas būtinas.“
Nuo to laiko, Viktorija aktyviai dalyvauja bėgimo, dviračių, triatlono varžybose organizuojamose įvairiuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose, taip palaikydama organizatorius ir bendruomenes. Keliones į užsienį derina su galimybe išbandyti įdomias varžybų trasas ir patirti naujas vietas. Viktorija įsitikinus, kad savo dalyvavimu, ypatingai mėgėjų dalyvavimu varžybose, mes kiekvienas prisidedame ir kuriame galimybes ir tolimesnę ateitį jaunimui.
Iki šiol, fiziškai ir emociškai sunkiausiomis varžybomis tapo Transgrancanaria. 2023 metų, vasario 25d. Viktorija įveikė 133 km nuotolį, sukilo 6 640 vertikalių metrų. Bėgdama per visą Gran Kanariją kalnais, Viktorija užtruko 21:46 val. ir trasą įveikė per 20:45 val. Moteris pripažįsta, kad šiose varžybose ji pasiekė emocinę pergalę prieš save ir savimi patyrė, kad „neįmanoma tampa įmanomu nuoseklaus, disciplinuoto darbo dėka“. „Nors finišavus negalėjau patikėti, kad pagaliau įveikiau, buvo sunku judėti, skaudėjo visą kūną, tačiau palaimos jausmas - Pavariau! – nustelbė visus sunkumus.” – pasakoja Viktorija.
“Aš visada mojuoju ir dalinu šypseną, sutiktiems vaikams. Suvokiu, kokia didelė atrodau vaikams. Priešingai, tomis sunkiomis akimirkomis trasoje, jaučiuosi neįtikėtinai maža. Ir vaikai man mojuoja atgal, jaučiasi laimingi ir tuo džiaugsmu prisipildau ir aš."
Į klausimą, KAIP pavyksta psichologiškai įveikti ilgus ir sunkius nuotolius, Viktorija Kalvelytė (Kauno Triatlono klubas) dosniai dalinasi patirtimi:
„Atstumus skaidau į tam tikras dalis. Pvz. mano įprasta bėgimo distancija – nuo namų iki tilto – 10 km., taigi 40 km distanciją skaidau į 4 kartus nubėgti nuo namų iki tilto. Tada visai nebeatrodo kažkuo ypatingas atstumas.”
“Taip pat besivaržydama nežiūriu į laikrodį, pasitikiu savo jausmu ir savijauta. Dar iki starto užsiprogramuoju – 100 km distancijoje bus 10 maitinėlių, taigi manęs laukia 10 finišų. Kiekvienu iš jų begalo džiaugiuosi ir tai suteikia papildomų jėgų bėgti toliau.”
“Bėgdama aš savęs neklausiu „kodėl aš esu čia ir kam man viso šito reikia“, tiesiog pripažįstu, kad dabar yra sunku ir tas jaumas laikinas.”
“Aš visada mojuoju ir dalinu šypseną, sutiktiems vaikams. Nors varžybiniu požiūriu, reaguoti į aplinką yra savotiškas energijos švaistymas. Aš suvokiu, kokia didelė atrodau vaikams. Priešingai, tomis sunkiomis akimirkomis trasoje, jaučiuosi neįtikėtinai maža. Ir vaikai man mojuoja atgal, jaučiasi laimingi ir pastebėti. Aš suprantu, kaip jiems tai tampa svarbu. Ir tai svarbu man – taip lyg išpildau įkvėpimo misiją ir prisipildau pati.”
“Taip pat man labai svarbus palaikymas – artimųjų, draugų, bičiulių, bendruomenių. Man svarbu būti kolektyvo dalimi. Manau, socialinis ratas būtinas. Triatlono sporte dalyvauju su Kauno Triatlono Klubas, bekelės bėgimams man padeda ruoštis Vaidas Žlabys ir Wild Souls.”
Į klausimą: KAS kasdienybėje yra sunkiausia? Viktorija iškart atsako: „Nepadaryti suplanuotos treniruotės! Nors palaipsniui mokausi sau būti nuolankesnė, pripažinti faktą, kad šiandien negaliu padaryti, to kas suplanuota, sunku. Įdomu, kad ateina suvokimas, jog šiame silpnume, aš atradau stiprybę - esu mėgėja ir galiu sau leisti neatlikti. Šiandien. O rytoj bus jau kita diena.”
Asmeninio archyvo ir varžybų organizatorių nuotraukos.
Comentários