Monika Milė, 32m., Jurbarkas. Vilnius
Šių metų pavasarį Monika Milė (32 m.) bėgo Italijos kalnuose, Garda Trenito Trail varžybose, kurias įveikė pirmoji iš moterų. 36 val. be miego, nežymėta 150 km trasa su 10 000 vertikalių metrų sukilimo.
Monika pripažįsta - tokio lygio varžyboms nesijautė pasiruošusi. Tačiau tai buvo jos kelionė, galimybė patikrinti, kiek pati užaugo, kaip žmogus, kaip mama, ir sustiprėjo per pastaruosius, itin sudėtingus gyvenimo metus.
Per pastaruosius 20 metų Monika (32 m.) sukaupė įspūdingą bėgimo plentu ir bekele patirtį. Kasmet nubėga tūkstančius kilometrų. O už įskiepytą meilę bėgimui ir miškams moteris dėkinga geografijos mokytojui, nestokojusiam laiko ir dėmesio vaikams. Nuo 12-kos metų Monika lankė orientavimosi miškuose būrelį. Vėliau priklausė - Karšuva - Jurbarko orientavimosi sporto klubui, su kuriuo sieja gausa nuostabių prisiminimų.
Pastaruosius 8 metus su šeima Monika gyvena Vilniuje ir kartu neriame į šių įspūdingiausių varžybų prisiminimus.
“128 km su 7 500 vertikalių metrų sukilimo nuotolis man tuo metu buvo tik skaičiai. Nors kūnu atstumas suvokiamas ir nebegąsdino, tačiau žinojau, kad karštis čia nesigaili nei vieno.” - taip 2020 kovo mėn. bėgtas Transgrancanaria Classic varžybas prisimena Monika. Juokiasi: “ Ir tose varžybose man įvyko beveik viskas, kas galėjo nutikti blogiausia pirmam kartui - gerklės skausmas apsunkinęs kvėpavimą, problemos su skrandžiu, sugedęs prožektorius, sunkiai pakeliamas karštis ir net miegas vidury trasos! Bet gal ir gerai. Nėriau stačia galva į dvigubai ilgesnę distanciją, nei prieš tai kada nors buvau bėgusi kalnuose. Ir parsivežiau pilną lagaminą patirties. Tai užgrūdina. Tai dalis nuotykio, kuris kiekvieną kartą vis kitoks.”
"Verčiau save patikėti, kad dukra pabus, šeima pabus tą savaitę. Jutau, kad privalau atsitraukti, man to reikia. Turiu apdoroti ir suvokti, kas čia įvyko. Prisipildyti ir įsikvėpti kalnų energijos."
Po dvejų metų, jau būdama 2 vaikų mama, kartu su Audinga Andriuškevičiute, Monika dalyvavo išskirtinėse visomis prasmėmis varžybose - Monte Rosa Skymarathon. Varžybos įveikiamos poroje. Registracijai būti pakankamai išprotėjusioms neužtenka. Pildomos paraiškos, pridedami patirtį nusakantys aprašymai, kuriuos vertina komisija ir arba leidžia dalyvauti, arba ne. Rasti porininkę, patekti į tokias varžybas, o ir pasiruošti - sudėtinga. Ypač, kai negyveni kalnuose, dirbi, turi mažus vaikus ir viską derinti su šeimos gyvenimu. Tačiau abi moterys, komisijai patvirtinus jų paraišką, užsikūrė visą įveikiančia motyvacija ir ruošėsi varžyboms. Vienok artėjant varžyboms, Monikos šeimoje įvyko nelaimė. Metukų amžiaus dukrai aptiko cistą smegenyse. Žodžiais neįmanoma nusakyti jaunos moters, mamos būsenos ir visų sumišusių jausmų.
“Diagnozę sužinojome visiškai netikėtai. Nedelsiant dvi savaites praleidau ligoninėje. Niekas daugiau nebebuvo svarbu, juolab varžybos ar visas įdėtas darbas besiruošiant. Planavau nevažiuoti, bet vyras matė, kad esu visiškai pervargusi ne tik fiziškai, labiausiai - emociškai, tampu neadekvati. Tai buvo neįtikėtinai sunkus sprendimas, bet dukrai atliko operaciją ir aš už kelių dienų išskridau. Jaučiausi esanti šoko būsenoje. Joje, ko gero, ir prabuvau viso išvažiavimo metu. Mano vyras pats anksčiau intensyviai sportavo triatloną, esame aktyviai gyvenanti šeima, tad supratimo iš jo pusės ir palaikymo, tikrai sulaukiau. Taip pat vyro mama mums labai padėjo ir buvo šalia. Pasitikėjau ir pasitikiu jais. Verčiau save patikėti, kad dukra pabus, šeima pabus tą savaitę. Jutau, kad privalau atsitraukti, man to reikia. Turiu apdoroti ir suvokti, kas čia įvyko. Prisipildyti ir įsikvėpti kalnų energijos. Paleisti sukauptą skausmą. Ir galiausiai, tai komandinės varžybos - nenorėjau nuvilti Audingos.”- pasakoja Monika apie sunkiausią gyvenimo etapą.
Taigi, birželio mėn. 2022m. Monika Milė ir Audinga Andriuškevičiūtė dalyvavo Monte Rosa Skymarathon - išskirtinėse kalnų varžybose, kurias pradedi 1000 m. virš jūros lygio ir kyli 3500 m., kol pasieki Alpių viršūnę Refugo Margherita, esančią 4 556 m. aukštyje. Palyginimui, aukščiausia Europos viršūnė siekia 4809 m. Tiesa, vertinant horizontaliais kilometrais, trasa viso labo 17 km. Tačiau, svarbu suprasti, kad nuo 2400 m. virš jūros lygio, oras pradeda retėti ir kūnui būtina aklimatizacija. Dideliame aukštyje, retėjant orui, kūnas funkcionuoja kitaip. Net su aklimatizacija, nuo 3000 m virš jūros lygio, organizmui yra nepaprastai sudėtinga atlaikyti fizinį krūvį. Nors abiem stiprioms moterims pavyko adaptuotis per kritiškai trumpą laiką, šių varžybų užbaigti nepavyko - priėmė sprendimą jas nutraukti būdamos 4200 m. aukštyje. Neteukus paaiškėjo, kad abi susirgo covid.
Grįžus namo, visas Monikos pasaulis ir vėl susiaurėjo iki ligoninė-namai kasdienybės.
Dukros būklė stabilizavosi ir moteris galėjo neatsisakyti dar vieno, seniai planuoto starto. 2022 rugpjūtį Monika su bičiule Neringa Žemaite dalyvavo Čekijoje vykusiame Pasaulio rogainingo čempionate. Šis puikus moterų duetas tąkart užėmė septintąją vietą. Varžybas, trunkančias 24val. laukinėje gamtoje patyrė saulei šviečiant ir audrai siaučiant.
Monika susimąsto: “O grįžus namo, viskas vėl pasislėpė už vaikų ir šeimos poreikų. Atrodo, vėl nebeliko daugiau niekam laiko. Dienos - reabilitacijose, dukros priežiūroje. Vakarai skirti abiems vaikams ir šeimos poreikiams. Mano laikas sau - kai sukuos iš padėties, išnaudodama kiekvieną akimirką pasportuoti ir bent šiek tiek atsitraukti.”
"Judėti. Nesustodama judėti, kad ir labai mažais žingsniukais."
2023 metų pavasarį Monika Milė bėgo Italijos kalnuose, Garda Trenito Trail varžybose, kurias įveikė pirmoji iš moterų. 36 val. be miego, nežymėta 150 km trasa su 10 000 vertikalių metrų sukilimo.
“Man patinka jaukaus formato varžybos. Garda Trenito Trail - apie 1000 dalyvių ir nereikėjo registruotis iš anksto. Didžioji dalis dalyvių - vyrai. Ilgą laiko tarpą judėjau viena, nieko nesutikdama. Mano tikslas-mantra buvo: judėti. Nesustodama judėti, kad ir labai mažais žingsniukais. Vienintelės vietos, kuriose stabtelėdavau - pasipildyti vandens, pasikeisti kojines, į WC. Visos viršūnės buvo gana techniškos. Tik pirma buvo dienos šviesoje, dar nebuvo taip slidu. Kitos - patamsy. Saugumo sumetimais norėjos, kad kažkas būtų šalia. Tačiau, esu gana intravertiška ir šalia bėgantis žmogus ne visada tampa resursu, gali kaip tik dar labiau išvarginti. Todėl rinkdavausi bėgti viena. Tai buvo mano varžybos - mano momentas, kai būnu tik apie save. Su žmonėmis pabūsiu finišavus. Aš moku būti viena, susikaupime, tyloje.” - įspūdžiais dalinasi Monika.
"Todėl rinkdavausi bėgti viena. Tai buvo mano varžybos - mano momentas, kai būnu tik apie save. Su žmonėmis pabūsiu finišavus. Aš moku būti viena, susikaupime, tyloje.”
“Oras varžyboms buvo absoliučiai nedėkingas. Diena prieš tai buvo džiugi ir saulėta. O didžiąją laiko dalį, per tas 36 bėgimo valandas - lijo. Kylant į kalnus, į viršūnę, per debesis nebesimatė kiek dar kilti. Debesyse šalta ir drėgna. Akmenys po lietaus yra slidžiausi objektai. Neslidu buvo tik plento ruože miesteliuose. Trasoje atsispyriau dušo, lovų pagundoms, nes tai tik atitolintų finišą. Buvo tik 3 maitinėlės, kuriose tik pasikeisdavau batus ir kojines ir nestovinėdama judėjau į priekį. Kažkur po 24 val. judėjimo, tuo metu buvau įveikus ~100km, prasidėjo haliucinacijos. Dienos metu mačiau vilką, medžio siluetas tapo grėsmingo vyro figūra, pamenu, sustojau ir bijojau judėti, kol nepavijo kitas bėgikas, nuraminęs, kad ten nieko nėra.” - dabar jau besijuokdama pasakoja Monika.
Ir tęsia: “Pasimokiau - pasigavus priekyje bėgantį, mano smegenys nori pailsėti ir neverbaliai kartais perduodavau jam navigavimo atsakomybę. Neretai pasukdavome ne ten, tekdavo grįžti, susirinkdavo papildomų kilometrų, kurių kiekvienas, prie tokio nuotolio, kainuoja itin brangiai. Taigi nepaisant nuovargio, reikėjo stengtis būti maksimaliai susikoncentravus, būti čia ir dabar, išlaikyti kryptį, visada žinoti, kur esu esamajame momente. Aš stebiu aplinką, skenuoju savo kūną, reflektuoju visus savo kylančius kūne pojūčius. Trasos pabaiga buvo itin techniška. Kritau daug kartų, į finišą parsinešiau rimtą purvo sluoksnį.”
"Bėgimas ir buvimas gamtoje suteikia man beribį džiaugsmą ir tai svarbi mano psichologinės savijautos atrama. O ir dabar tikiu, kad vaikai yra geriausi mūsų emocinio pasiruošimo sporte treneriai. Motinystės išsigelbėjimas - ultratrail."
Monika pripažįsta - tokio lygio varžyboms nesijautė pasiruošusi, dažnai nepavykdavo atlikti svarbių ir būtinų treniruočių: “Iki šių varžybų, bene metus išgyvenau labai sunkų laikotarpį. Man jos buvo tarsi bandymas patikrinti kiek aš užaugau, kiek sustiprėjau, kaip žmogus per šį laikotarpį. Dukrai buvo atlikta sudėtinga galvos operacija. Visa slauga, reabilitacijos pareikalavo didžiulių fizinių pastangų. Kur dar rūpinimasis vyresniu sūnumi, pastanga išlaikyti poros santykius, palaikyti vienas kitą. Jaučiau didžiulį nerimą ir atsakomybę padaryti viską dėl vaiko. Rodės, skiriu visą savo laiką ir visą savę, tačiau neapleisdavo jausmas, kad privalau dar kažko imtis, kažką daryti, kad jai padėčiau, kad viskas būtų gerai. Dėl ko pati tapau savo priešu - lyg manęs nebūtų likę. Jaučiausi įkritusi į didžiulę duobę. Ilgainiui suvokiau, kad su tuo nerimu aš nieko nekuriu, turiu išbūti šį etapą, jį priimti, būti čia ir dabar ir kartu išgyvent, kaip bėgime kalnais. Tik tada atėjo ramybės jausmas ir dabar yra šiek tiek lengviau.”
“Ko gero, jei vertintų ne bekelės bėgimo bendruomenė - eiliniai žmonės mane laikytų išprotėjusia, kad bėgu tokius atstumus neeilinėm sąlygom, tačiau aš jaučiuosi paprasta moteris, ir manau, kad kiekviena gali tai daryti, jeigu turi tokį tikslą."
“Ko gero, jei vertintų ne bekelės bėgimo bendruomenė - eiliniai žmonės mane laikytų išprotėjusia, kad bėgu tokius atstumus neeilinėm sąlygom, tačiau aš jaučiuosi paprasta moteris, ir manau, kad kiekviena gali tai daryti, jeigu turi tokį tikslą. Šiuo metu nesitreniruoju su treneriu, iš patirties žinojau treniruočių seką. Nors man patinka planavimas, bet šiuo metu šeimos aplinkybės man neleidžia susiplanuoti daug laiko į priekį. Tačiau, kad ir kaip bebūtų, aš suprantu, kad bėgimas ir buvimas gamtoje suteikia man beribį džiaugsmą ir tai svarbi mano psichologinės savijautos atrama. O ir dabar tikiu, kad vaikai yra geriausi mūsų emocinio pasiruošimo sporte treneriai. Motinystės išsigelbėjimas - ultratrail (ilgo nuotolio bekelės bėgimas) !” - užbaigdama mūsų pokalbį šypsosi dviejų mažų vaikų mama Monika Milė.
@mesk_kelia_del_takelio - Monikos kuriama erdvė, prie kurios gali jungtis niekuo neįsipareigodama/-as ir bėgti miškais drauge.
Asmeninio Monikos archyvo ir varžybų organizatorių nuotraukos.
留言